Vytautas V. Landsbergis

Trumpas Rudnosiuko laiškas Ežiui, kuriame informuojama apie Rudnosiuko sveikatos būklę

Aš gyvenu labai juokingai — kiekvieną dieną verkiu, o vakarais pusryčius valgau. Praeitą savaitę buvau išėjęs iš proto ir kokias tris dienas prote nenakvojau. Grįžau vakar į protą, atsirakinau tyliai duris... Manau sau — atsigulsiu tyliai, protas nesupras, kad buvau išėjęs. Ale kur tau, pabudo ir kad ėmė rėkti:

— Kur tu, beproti, vaikščioji be proto?

Aš bandžiau jam teisinti, kad vaikščiojau, nors ir be proto, užtat su jausmais. O jis neklauso ir rėkia toliau:

— Kokie gali būti jausmai be proto? Asilas galbūt irgi geriausių jausmų kupinas, bet tai nereiškia, kad jis ne Asilas...

Žodžiu, barėmės su protu iki vidurnakčio, mano jausmai neišlaikė ir pradėjo žliumbti kaip sena boba be dantų. Įsivaizduok, kokia kvaila mano padėtis — jausmai verkia, protas rėkia... O čia dar kažkas tik krimst krimst pašonėj. Žiūriu — sąžinė graužia, jau pusė pilvo nugraužta. Galvoju sau — gal vėl išeit iš proto, ar ką, jeigu jau visi jie šitaip šitaip, va ir va kaip... Bet protas capt mane už gerklės ir sako:

— Niekur tu neisi, kol sąžinė nepasisotins...

Graužė graužė mane sąžinė, ir liko tik graužtukas. Nuvežė mane į ligoninę ir paguldė į graužtukų skyrių: aplink visokie obuolių, kriaušių graužtukai guli, televizorių žiūri, apie persitvarkymą šneka: ar pagerės graužtukų gyvenimas persitvarkymo sąlygomis, ar ne...

Aš jiems ir sakau:

— Vyrai, tik jūs vieni kitiems gerklių nepergraužkit, ir viskas bus kaip Amerikoj.

O vienas graužtukas buvo tik apsimetėlis graužtukas, o iš tiesų jis buvo išdavikas Baravykas Olegas, kilęs iš neturtingos musmirių giminės. Jis iškart nubėgo pas lygoninės vyr. gydytoją ir pranešė, kad aš vartoju žodį Amerika, o kitų valstybių nevartoju. Gydytojas greit atbėgo ir suleido man vaistų, "kad geriau būtų" (sutrumpintai "KGB"). Iškart pasidarė geriau — išmušė sveikas raudonumas. Nuėjau ir iki raudonumo ižeidžiau kitus graužtukus, kad ir jiems geriau pasidarytų. Jie man dėkojo ir sakė, kad aš jiems daug ką tokiu būdu išaiškinęs. Taip mes kokia dešimt minučių ir gyvenom — ilgai ir laimingai. Bet atėjo Galas, atsistojo vidury kambario ir suriko: "Aš Galas, dabar visiems galas". Na, galas — tai galas, pagalvojom mes su kitais graužtukais ir nuėjom ruoštis galui. Prausėmės ligoninės tualete, staiga girdžiu — kažkas mauroja. Ogi žiūriu — ten meška, vardu Olimpinis Miška, besivoliojanti. Ji ir sako man:

— Imk varpelį ir bėgiok po tualetą, o aš į tave akmenimis mėtysiu, kol užmušiu.

— Gerai, sutikau iškart aš ir pradėjau bėgioti šen bei ten. Staiga žiūriu — pelytė tupi ant grindų ir sako man:

—Duok man varpelį, nes jis auksinis.

Taip lakstė pelytė su varpeliu, o Olimpinis Miška niekaip jos užmušti negalėjo, Tada Miška ir sako man:

— Pakrapštyk man ausį, kažką gausi.

Pasiėmiau aš didelį pagalį ir ėmiau krapštyt meškai ausį. Ir iškrapščiau spalvotą televizorių. Iškart pažinau, kad tai Tauras, nes su ragais ir spalvotas. Nešuos aš tą televizorių iš tualeto, ogi žiūriu — manęs jau Galas laukia ir klausia:

— Iš kur gavai spalvotą televziorių?

— Neduosiu, — surikau aš. — Eik į tualetą, ten Olimpinis Miška televizorius dalina.

Nuėjo galas į tualetą ir gavo ne televizorių, o su plyta per galvą. Mat jį galas...

Grįžau aš namo, žiūriu — Protas su Jausmais kortomis lošia iš sąžinės. Į mane jokio dėmesio nekreipia... Supykau žvėriškai ir surikau paukštiškai:

— Štiš iš mano namų, besarmačiai!..

Jie baisiausiai išsigando ir iššoko pro langą. Po trijų dienų girdžių — kažkas baladojasi apie duris. Atidarau, o ten, nudelbę akis žemėn, apšepę, alkani stovi Protas ir Jausmai. Priėmiau aš juos, pavalgydinau ir nuvedžiau miegoti. O vakare, kai nuėjau pasakyti "Labanakt", jie apsikabino mane ir tyliai pasakė: "Mes daugiau taip niekada nedarysime". Tai va koks puikus mano Protas ir kokie žavingi Jausmai...