MylėtiEsu balų laumė rudai oranžiniais skruostais,kurių vidury -- po talpią duobelę (gal juokui, o gal tiktai šiaip sau...). Dėl dievo, neleisk savo šuniui, kad pultų, kad raką laižytų ir inkštų -- pražils ir iškarš tavo margas skalikas raudonu it gėlė liežuviu. Ir žirgas lai nespiria. Kriaukšlio ruginio lai neima man iš prijuostės -- lyg būgnas iškils jo karšti viduriai, jei šnirplėmis mane palies. O tu pats nusisuk -- mano juodosios akys tau amą atims, taip bežadis ir mirsi. Prie ko tik prisiliečiu, viskas ugnim dilgelėta tuojau suliepsnoja ar garma į tamsą juodžiausią giliai po žeme. -------------------- Laumiukų aš tau priperėčiau, jei imtum ir spjautum į viską, ką prišnekėjau dabar. Nesiartink, sakau! Be proto myliu tave. II Pro viržių prisėtas laukymes vedies kaip vaiką už rankos. Ir tirpsta mano nuodai, akyse ir galugerkly renkas geros ašaros -- širdį išplaus. Žinia, dar ne kartą užsiundysiu snaudžiančią angį ant tų, kurie sėdi rankas sudėję be darbo, ant tų, kurie melą už tiesą parduoda po du skatikus tik jau nebeliesiu kitų -- tokių kaip mes nelaimingų... Nelaimių nedidinisiu. ------- -------------------- Vėjas ir saulė glėby. Taip keista: iš požemių spengiančio šalčio į pajūrį baltą pro viržių laukymes vedies... Nors žinau: laikina ta šviesa. Subyrės ji netrukus, ir vėl aš tavęs nebeteksiu... Bet to, ką prikėlęs many, į mano raistus įsisukęs, juodieji akivarai niekad atgal neįtrauks. ----------------- Buvau balų laumė rudai oranžiniais skruostais kurių vidury po talpią duobele ne šiaip sau, O meiės sėklai įkristi ir augti sulig dangum. ----------------- Ruduo vėl supasi po orą nelyg geltonas obuolys šalnų į panagęs prilįs ir eisime žemyn nukorę prislėgtas galvas lapai kris rašysime žodžius minore ir šauksim kažkieno akis sapnuosim atbudimą ore už lango tyliai ir nuobodžiai lis -- nukris į nuotaiką besvorę geltonas spalio obuolys. |