Marcelijus Martinaitis

* * *

— Vaikeli, paukščio širdy
yra labai maži žmonės.

Toli, giedančio paukščio širdy,
tie žmonės gyvena kaip mes:

jie plaukia per mažus vandenynus,
žiūri į atspindį gęstančios žemės giliai vandeny.

Kartais jie verkia,
bet verksmas toksai negarsus,
kad mes net negirdim.

O kartais jie skrenda iš paukščio
mažais sidabriniais lėktuvais —
pas mus.
Bet ne visi jie sugrįžta
atgal į dainuojantį paukštį.

Vaikelį,
tie žmonės labai jau maži:
jei dar nors kiek sumažėtų,
tai jų visiškai ir nebūtų.

Greičiausiai, vaikeli,
kad jų ir nėra —
tų žmonių
giedančio paukščio širdy.

Greičiausiai, kad jie
yra tiktai mes,
kuriuos matė — tik šiaip sau —
pro šalį praskrisdamas paukštis.