Marcelijus Martinaitis
Kvailutės Onulės raudaRado Onulė prie takoraudona siūlą iš vaikiškos kojinės, o gal iš vaivorykštės? Atsisėdo ant kupsto, ir pagailo Onulei to siūlo, ir iš gailumo — apsiverkė. Ir pagailo Onulei vyturio lizdo dirvone, šį rytą į kūdrą įkritusios bitės ir smėlyje vaiko pėdos. Ir pagailo Onulei, kad plūgais apars vyturio lizdą dirvone, kad bitė ratuota namo nesugrįš ir liks alkana bičių motina, kad vaikai tie — užaugs ir pasens, o raudonos vaikiškos kojinės bus per mažos jų kojoms. Sėdėjo prie tako Onulė ir verkė, laikydama rankoje siūlą, taip verkė, lyg būtų sudegę namai. |