Marcelijus Martinaitis

* * *

Kokios tylios rudenio akys,
kokia permatoma šviesa —
lyg pasiklydusi vėlė verkia
neužmatomuose laukuose.

Rudens liepsnose pražydo
visa tai, kas rytoj išnyks.
Pelenuos šoka mano mergaitė —
bulvienojų ugnis.