Marcelijus Martinaitis
Ikaras ir artojasKrito Ikaras. Didžiulis sparnuotas šešėlisbėgo per kalnus, laukus ir per jūrą. Tirpo nuo saulės artumo spranai, o jo rankos mosavo beviltiškai ore. Arė artojas, kopė į kalną aukštyn lyg į šimtmečius. Jaučiai didžiuliai ėjo ramiai, susitaike su jungu. Krito Ikaras. Artėjo į savo šešėlį, krito, kur ganėsi bandos, kur mėlynavo kalnai. Ėjo mažytis artojas, lyg pasikinkęs du vabalus. Mėlyna jūra spindėjo prieš saulę, o bangos tarsi sustingo. Ėjo artojas ramiai paskui jaučius, ir nieko nematė. Net šauksmo Ikaro jisai negirdėjo — darbas ir duona išmokė žiūrėti į žemę. Krito Ikaras, kaip krenta sapne į bedugnę, saulėta pakrantė ir jūra artėjo link jo švytėdama. Oras nebelaikė sparnų. Krito Ikaras. Išskėtęs rankas prie savo šešėlio artėjo. Paukštį pralenkęs, rankom save apkabinęs, krito į jūrą. Ėjo artojas ramiai paskui jaučius ir nieko nematė. Molis kvepėjo ir vagos blizgėjo prieš saulę. Vagą išvaręs, jaučius paleido ganytis, pats, žolėje atsigulęs, padangių regėdamas paukštį išgalvojo Ikarą. |