Marcelijus Martinaitis
* * *Dar ne vasara, ne ruduo,—ko taip tyliai tyli, kaip vanduo? Tavo žemė kita jau — ne čia tu esi, ir dieną ir naktį tamsiausią — šviesi. Dienas ir naktis tu skini ir į vieną jau viską pini. Ir gelmė jau tas pats, kas kalnai, moki liūdesį atminitinai. Ir žiūri lyg iš dugno — giliai, aplink galvą — vandens augalai. |