Marcelijus Martinaitis

* * *

Ant juodo debesio balti gandrai iš lėto
suka ir suka ratą — lyg atsiveikindami suvisam.
Ūkia prie miško berniukas, turbūt prieš lietų,
vėjas kaip šiurpas nubėga žole sausa.

Sutemo keliai, ir tik šviečia garstyčių laukas —
lyg nepraeis kas pro griūvančią, užmirštą svirtį.
Ir ūkia berniukas prie miško,
ir volungė šaukia,
ir tuščia,
kad net negalėčiau numirti.