Marcelijus Martinaitis
* * *Aklas dar pavasaris, aklijo žiedai, ir aklas spindulys miegant skruostu — lyg pirma skruzdė — slenka tyliai, kad bijai judėti. Ir girdi, kaip tūkstančiai daigų po ledu, po mėlynu sniegu naktį gieda gailiai ir laibai — tarsi pervertom širdim vaikai. |