Jonas Strielkūnas

Tas gyvenimas

Palauk. Dar tik ateina liūdesys
Į mano lūpas ir į namo kampą.
Nutolstančių vežėčių girgždesys
Primins, kad jau reikėjo degti lempą.

Vežėčios nuvažiuos, nukreivuliuos
Pro bulvių lauką ir pro sniego kauges.
Palauk. Juk tu visuos visuos keliuos
Buvai ištikimiausias mano draugas.

Man visad rodės keista, kad žmogus —
Dar gyvas — amžinai kitus palieka.
Bus tik naktis. Tik žemė ir dangus.
Ir vienišas keleivis. Ir... Ir nieko.

Net ir laiškų nebus. Nes kas laiškai?
Balti šešėliai, stalčiuose parudę...
Sapne ateis vėl dideli miškai
Ir tai, ko niekas niekad nepražudė.

Atslinks rūkai. Ir gausūs lietūs lis.
Ir lempa vis ilgiau, ilgiau ims degti.
...Tai tas gyvenimas. Tai ta pati šalis,
Kur netekau tavęs rugpjūčio naktį.