Jonas Strielkūnas

* * *

Tamsioj erdvėj pavasaris šlamėjo
Raudojo karklai, brolius plakdami.
Dangaus dvasia piktai žemyn žiūrėjo
Vienintele geltona akimi.

Stovėjo juodas angelas už krūmo.
Alsavo kovo vėjas vis giliau.
Ir aš, pajutęs medžių priešiškumą,
Nuo sodo pasitraukiau kuo toliau.

Nustėro pievos. Horizonto lankas
Įsitempė — nejaugi man širdin?
O iš tamsos išniro baltos rankos —
Išgelbėti ar amžiams paskandint?

Ir puoliau tarsi pasmerktas ant laužo,
Skaičiuodamas gyvybės minutes.
O rytuose diena taip tyliai aušo.
Taip tyliai aušo, tarsi po mirties.