Jonas Strielkūnas

Pasaka

Ten, vidury didžiulio miško,
Tarp gailių ir tarp viržių,
Ant kelmo sėdi moteriškė
Su samanotom vyžom.

Lyg šaknys jos išdžiūvę rankos
Ir veidas kaip kempinė,
Ji klausos, kaip griaustiniai trankos
Po užmirštą klampynę.

Ji mato gelsvą žolę vystant
Ir gyvates ant tako,
Ji visada supranta viską
Tik nieko mums nesako.

Nėra jai gruodžių nei balandžių,
Viena jos karalystė.
Ir stebisi jinai nuo amžių,
Kad mes taip greit paklystam.