* * *

Nuodingą vidurnakčio tamsą geriu,
Dainuoju laimingas prieš artimą mirtį.
O miestas pripiltas aitrių žiburių,
O tėviškėj viesulas klibina svirtį.

Tai nieko... Tik dingo šią naktį kažkas,
Per širdį negrįžtamai skausmas nuėjo.
Taip paukštis pašautas į medžio šakas
Įkliūna ir supasi, blaškomas vėjo.

Tai nieko... Krauju apšlakstyta gėlė
Lietum nusiplaus ir pamirš baisią audrą.
Dar virpa įsmigus į širdį strėlė,
Bet jau nebeskauda, bet jau nebeskauda...

— — —

Tai ne meilė — tik vėjo švilpimas
Pro eglinės tvoros pinučius
Tai tik motina šaukia užkimus
Pro nesančio sodo medžius.

Tai ne meilė — tik sunkiai sugirgžda
Juodas klevas, iškėlęs šakas.
Tik pro tižų, įmirkusį žvirgždą
Atklampoja prie durų kažkas.

Ir įžengia į nesantį namą,
Ir kepurę nupurto lėtai,
Ir išgirsta, kaip laikraščiai šlama,
Užklijuoti ant sienų kadai.

O po to tyliai žvelgia į lauką
Pro nebesančio lango stiklus
Tai ne meilė — tik temstant išauga
Sieloj liūdesio medis kuplus.

Tik suklinka šlapiuos vasarojuos
Tamsoje pasiklydus griežlė.
Tai ne meilė — tik palietė kojas
Asloje prasikalus žolė.