Jonas Strielkūnas
Neringos prieangyAš nedrįsau nužengt nuo marių keltoPaliesti tavo žemę ir pušis O jei už tų — į kopą baltą, Į užpustytą kaimą paprašys? Kaip ten pabelst? Kaip peržengt tylų slenkstį? Kaip laiką smėlio laikrody suprast? Skardinį gaidį šimtmečiai sulankstė — Kas beprišauks dabar sūrias aušras? Po smėliu skaros džiūsta ant tvoros. Jau amžius miega Ilzės, Barbės, Uršės. Ką pasakys jų tėvas — senas kuršis, Kokios teisybės mokys ir doros? Galiu aš nukalti jam paminklą, Jeigu paminklai tinka čia išvis, Tačiau kas bus, kai duos man seną tinklą Lieps gaudyt už du šimtmečius žuvis? Aš pavargau nuo savo menko darbo, Kai laiko smėlis laidoja mane, Tai kaip klausytis to pavojaus varpo Ties užpustytų amžių bedugne? Ir stoviu vienas, neryžtingas, kaltas, Po kojom nekantrauja geležis. Ir vis dar nežinau, ar šitas keltas Išleis mane, ar Klaipėdon grąžins. |