Jonas Strielkūnas

Kvepia sodai

Saulei tekant, paskutinį kartą
Kveipia sodai vystančiais žiedais.
Ir atrodo, kad medžius jau kerta
Vyrai neįžiūrimais veidais.

Abejingi vyrai kerta sodą.
Kai iškirs — nestabdomi išeis.
Begirdėsi, kaip šunis jie lodo,
Toldami pasaulio pakraščiais.

Ir širdy bus tuščia — kaip sodyboj,
Kur bestyro kaminas liūdnai.
O aplink — žalsvi nuodingi grybai,
O giliai po žemėm — pelenai.

Ak, ir vėl, atrodo, sodą kerta...
Slėpkit, geros motinos, dukras.
...Kvepia sodai paskutinį kartą.
Medžio sielos niekas nesupras.