Jonas Strielkūnas

Ironiški paradoksai

Tėvai užaugo, o vaikai pražilo
Svetur savi, namie jau svetimi.
Ir visa tai, kas iš galvos išdilo,
Įpratome vadint atmintimi.

Išmokom nešti saulės šviesą rėty,
Nebojom vilko, nėjome miškan.
Atėjo meilės laikas — ir mylėti
Dar buvo ką, bet nebebuvo kam.