Jonas Strielkūnas

Ilgas rytas

Prieš rytą rūkas beržus girdė,
Vanduo murmėjo keistą žodį.
Išaušo — tarsi savo širdį
Kažkas išsiėmė parodyt.

Palinkdami nuo pirmo vėjo,
Kuždėtis ėmė šalavijai,
Kad jiems atėjo, jau atėjo
Tasai, kuris tamsos nebijo.

Ir debesis padangėj pilkas
Lėtai pradėjo puoštis auksu.
O rytas buvo ilgas ilgas
Kaip vaiko baimė — ar užaugsiu?

Šviesa ant sienų kopė, krito
Ir sodo užkampiais tekėjo...
Ir aš mačiau tą ilgą rytą,
Tikėjau juo ir netikėjau.