Tai ir bus tavo laimė

Tarp aukštų susiraizgiusių žolių gyveno Didysis Guodėjas. Susipynę stiebeliai sukūrė jam būstą — tarsi nedidelę šventyklą. O menėje ir aplink augo baltos gėlės.

Kiekvienas, kas ir kada tik norėjo, patekdavo pas Didįjį Guodėją. Bet visi — skirtingais takeliais, savomis jėgomis, įveikę žolių tankumynus. Mažas ir didelis. Lengvas ir sunkus. Regimas ir neregimas. Iš arti ir iš toli. Iš užgesusių saulių ir iš būsimų galaktikų.

— Nebijok, tu sugrįši ant savo lapo, — sakė jis rasos lašui.
— Nerasi tu plunksnos, bet ją pasiėmė vienas žmogus, ir ji apsaugos žmogų nuo piktos jėgos. Grįžk ramus, — šnekėjo paukščiui.
— Tu išgelbėsi savo draugą, — kalbėjo jis bitei.
— Vienoje iš skrynių turi būti senos burės. Sutaisyk — ir jos parplukdys, — tai — paklydusiam kosminiam laivui.
— Nedingo tavo daina. Tik tu jos nebepažįsti.
— Neužmiršo ji tavo žodžių.
— Gyvensi dar šimtą metų.
— Lis lietus, ir tu žydėsi ilgai.
— Taip, tu sugrįši prie suskilusios geldos, bet tai ir bus tavo laimė.
— Tavęs neištars, tačiau supras.
— Netikės — nereikia. Bus kas tikės. Nuo pirmos akimirkos iki paskutinės, tik tu gal nežinosi.
— Nesergi, tik pavargai.
— Nepavargai, tik sergi.
— O tu ir užgesk — tegu būna tamsu. Taip bus visiems geriau. Ir tau.
— Nesakysiu. Nes nereikia.
— Palaistys tave, nenudžiūsi. Taip, iš to puodelio.
— Pasibaigs tavo laikas čia. Bet atsivers jis kitur.
— Tave paaukos. Argi blogai?
— Nešluostyk ašarų — tavo veidas išdžiūvęs.
— Nesudužo.
— Sapnuosi.
— Girdės.

O sykį atėjo Visų Visatų Valdovas. Niekas nežino, ką pasakė jam Didysis Guodėjas. Tik dingo iš Valdovo akių šiurpūs juodi tarpekliai.