… dangtis staiga atsivožė, ir tą akimirką, lyg pamėtėtas, dėžėje atsisėdo veidu į šeimininką apdraskytas ir jau spėjęs apgesti Šatlvorčio lavonas. Jis šitaip sėdėjo kelias minutes, įsmeigęs liūdnas, apipuvusias akis tiesiai į Gudfelou, paskui lėtai, tačiau aiškiai, tvirtu balsu tarė: “Tu esi anas vyras” ir, sakytum, atlikęs savo priedermę, virto per dėžės kraštą ir išsitiesė ant stalo virpančiomis galūnėmis.Edgaras Alanas Po “Raudonosios mirties kaukė”, Vilnius “Vyturys” 1991.
]]>